Pasivaikščiojimai po Vilniaus širdį

Ai kaip aš mėgstu senamiesčius! Ir ne tik aš, juos mėgsta visi keliautojai. Šį kart, nors ir jau vėlyvas ruduo nelepina šiluma, susirinkome vėl nemažu būriu paklaidžioti ir išgirsti žaliųjų istorijų. Remiantis miesto savivaldybės teikiamu sąrašu, Vilniuje turime 63 skverus. Tiesa, keturi jų vadinami aikštėmis-skverais: Vinco Kudirkos, Petro Cvirkos, Tremtinių ir Andrejaus Sacharovo. Šiandien mes aplankysime tik mažą jų dalį esančius senamiestyje.

Pradėjome kelione nuo pačioje Vilniaus širdyje esančio Bonos Sforsos kiemo. Šį rudenį Valdovų rūmų renesansinis sodelis pasipuošė Lietuvos valdovės, Italijos princesės Bonos Sforcos bareljefu. Skulptoriaus Jono Gencevičiaus sukurtą bronzos ir marmuro, auksuotą ir emaliu puoštą bareljefą Valdovų rūmų muziejui padovanojo Vilniaus krašto bajorų sąjunga. Lietuvos didžiosios kunigaikštienės ir Lenkijos karalienės, Neapolio karališkosios princesės ir Bario bei Rosano kunigaikštienė Bona Sforca (1494–1557) buvo pagrindinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės reformatorė, atvežusi itališkąją kultūrą, praleidusi čia net 7 metus ir mylėjusi Lietuvą. Jauna italė 24 metų tapusi valdove, padovanojusi Lietuvai valdovą Žygimantą Augustą ir 3 Europos šalių valdoves išsiskyrė dideliu protu ir valdingu charakteriu. Kaip manoma, Bona Sforca šalia Valdovu pilies įkūrė itališką Lietuvoje nematytų prieskonių, daržovių ir gėlių sodą. Iškiliai valdovei galime būti dėkingi už porus, kaliaropes, pastarnokus, špinatus, kopūstus, kalafiorus, šparagus. Žinoma, kad šalia didžiųjų kunigaikščių rezidencijos Vilniuje užveistame itališkame sode noko agrastai, vyšnios, serbentai. Šiuo metu Valdovu rūmų yra sukurtas nedidelis sodelis, kuriame smagu prisėsi ir prisiminti didžiąją reformatorę.

Toliau sukame link Odminių skvero, kuris metraščiuose minimas kaip Šventaragio slėnis su šventove ir valdovų kapais . Jame yra užkastos Kačergos (Vingrės) ir Vilnios (Vilnelės) upelių vagos, buvusios natūralia pilies ir viduramžių miesto teritorijų riba, skvere yra buvę pilies bei miesto gynybos įrenginiai. Todėl šalia stovėję miesto gynybinės sienos Marijos Magdalenos vartai dažnai vadinami Šlapiaisiais vartais.Odminiai – žmonės, užsiėmę odos išdirbimo amatu. Šalia esančioje Odminių gatvėje jie dirbdavęs odas, o dėl to kilę stiprūs nemalonūs kvapai kėlė vilniečių nepasitenkinimą. Šiuo metu tai gražus Vilniaus skveras su vasara veikiančiu fontanu. Kartais šis skveras filmų kūrėjų filmuose tampa Stokcholmu, matyt yra neperkrautas ir atitinka šiaurietiškos filosofijos dvasią.

Lauryno Stuokos – Gucevičiaus skveras vienas iš mažiausiai žalumos turinčių skverų, kuriam Vilniaus savivaldybė neabejotinai skirs dėmesio 2022 metais. Skverą iš vienos pusės supa galiūnai medžiai vasarą teikdami malonų pavėsį, suoliukai vilioja prisėsti ir išgirsti MO muziejaus išgarsintą Lauryno Stuokos – Gucevičiaus istoriją, tai tai trūksta tik žalumos apatiniame sluoksnyje. Tikimės čia dar atsiras daugiamečių gėlių ar žolių kompozicijos.

Prezidentūros vidinį kiemą apžiūrime aplenkę Totorių gatvėje įsikūrusi Valstybės pažinimo centrą su besiburiuojančiu jaunimo pulkeliu. Į istorinį prezidentūros parką pasižadame grįžti pavasarį žydint krokams. Tuomet parkas suskamba atgimstančiu pavasariu ir paukščių balsais. 1387 m. Lietuvai priėmus krikštą, Jogaila įsteigė Vilniaus vyskupiją ir padovanojo sklypą, buvusį „prie Vilniaus miesto, prie Goštauto sodo”. Taigi vyskupo žemė turėjo būti dabartinių rūmų ansamblio teritorijoje. Pirmasis Vilniaus vyskupas Andrius Vasila (1388-1398) čia pastatė rūmus, kuriuos vėliau kiti šeimininkai puošė, perstatinėjo, plėtė. Paskutinis rūmuose gyvenęs vyskupas buvo Ignas Masalskis (1730-1762). Jo užsakymu kai kuriuos rūmų ansamblio rekonstravimo darbus yra atlikęs architektas L. Stuoka-Gucevičius, kurio balsą tik ką klausėme prakalbinę MO kalbančią skulptūrą. Deja pastatas, nukentėjo nuo 1737 m. ir 1748 m Vilniaus gaisrų, todėl buvo būtini perstatymai. Tai ir padaryta 1824-1832 m. pagal garsaus Sankt Peterburgo dvaro architekto V. Stasovo projektą buvo perstatyti ir įgavo dabartinį pavidalą. O patys rūmai visada traukė galingiausius, čia XIX amžiuje Lietuvai atsidūrus Rusijos sudėtyje gyveno generalgubernatoriai, vizitų Vilniuje metu apsistodavo rusų caras Aleksandras, prancūzų imperatorius Napoleonas, maršalas J. Pilsudskis ir kiti aukšto rango vadovai. O atkūrus Nepriklausomybę tapo Lietuvos prezidentūra. Todėl ir parkas su kiemu visada išlaikė savo reprezentacini veidą.

Pasižvalgome po ne tokį žalią, bet tokį romantišką Alumnato kiemą ir traukiame “Prancūzparkio” link. Taip vilniečių vadinamas Konstantino Sirvydo skveras, susiformavo po II pasaulinio parko subombardavus dalį namų. Dabar tai mėgiama vilniečių žalia oazė su fontanu, grojančiu Mykolo Kleopo Oginskio suoleliu ir pulkais besiburiuojančių balandžių.

Gaono gatve judame links Stiklių gatvėje esančių uždarų kiemelių, aptardami kartu ir žydų kvartalo istoriją, jau besipuošiančias Stiklių gatvės vitrinas, įsikūrusi Dėkui stotelių butikėlį ir mielus senamiesčio kiemelius.

Užsukame į Medeinės ir Metraštininko kiemelius, pasikalbame apie vidinių kiemų istorija ir apželdinimą ir traukiame Rudininkų skvero link.

Šį skverą 2020 metais Renata Mikailionytė kartu su komanda bendradarbiaudama su kompanija “Audimas” net tik sukūrė rūbų kolekciją „Miesto sodininkas“, bet ir Rūdninkų skvero želdynus atnaujino. Žaliosiose skvero erdvėse buvo naujai suformuoti ir praplėsti gėlynai, kur vien rožių pasodinta 62 krūmai, taip pat gauromečiai, raudonėliai, kinmėtės, kraujažolės, pievų bei prieskoniniai augalai. Iš viso net 22 skirtingos augalų rūšys.

Ties Rūdninkų g. 13 lendame į atvirą galeriją, pro kurią patenkama į butus ir prie miesto gynybinės sienos fragmento, bei pasigrožime gebenių kilimu užklojančiu aukštą sieną. Miesto gynybinę sieną 1503–1522 m. statė visi vilniečiai, o prižiūrėjo ir gynė arčiausiai prie jos gyvenusieji. Tikėtina, kad šią prievolę vykdė arčiausiai sienos ir Rūdninkų vartų įsikūrusio Aštriųjų ginklų cecho nariai. Dabar tai vienas romantiškiausiu pereinamu kiemų.

Traukiame toliau link naujai atgimstančio Naugarduko skvero, ši vieta XIX a. Buvo žinoma kaip Malkų turgus. Dar anksčiau, XVIII amžiuje, buvusioje aikštėje, prie stulpo buvo baudžiami nusikaltėliai. Vėliau XX a. jame prekiauta arkliais, o po nuolatinių arklių vagysčių pastatytas žuvų prekybos paviljonas. Sovietmečiu skvere veikė požeminiai tualetai, o 1961 m. suprojektuotas stiklinis gėlių paviljonas. Tikimės, kad audringą gyvenimą gyvenęs skveras pereis į ramesnį gyvenimo tempą, nors aplink šį skverą dar ir dabar sklando audros. Tai dažomos, tai uždažomos perėjos, tai siūlomi įvairus skvero vardai. Šiuo metu skvere atgimsta gėlynai, kuriai kavinukės, randa vietos originalios skulptūros.

Ir galutinis kelionės tikslas – Mo skulptūrų parkas.

2018 metais Vilniuje atidarytas MO muziejus įnešė naujovių į kultūrinį gyvenimą. Buvusio kino teatro “Lietuva” vietoje pastatytas modernus meno muziejus su originalią pastato konstrukcija, o šalia atsirado vieša žalioji erdvė – MO skulptūrų parkas. Projekto autoriai: “Do Architects” ir Rasa Laurinavičienė. Kiemelyje eksponuojami MO muziejaus kolekcijai priklausantys kūriniai, o juos visus apjungia natūralistinis visais keturiais metų laikais įdomus kraštovaizdžio dizaino pavyzdys. Vilniaus kontekste – tai originalus kraštovaizdžio objektas dar ir savo kilme. Jis atsirado privačia iniciatyva, prižiūrimas privačiomis lėšomis, bet tuo pačiu atvira erdvė visiems praeiviams net ir neužsukantiems į muziejus. Prisėdęs čia vis tiek gali pajusti ryšį su pačiu muziejumi, pailsėti, pasigrožėti besikeičiančiais metų laikais.

Pavargusios, bet laimingos skubame gerti arbatos ir dalintis įspūdžiais.