Rudens žygis Pučkorių pažintiniu taku
Nežiūrint į iš vakaro rodos prastėjantį orą, nepabūgome ir susirinkę į nemažą būrį pasileidome aplankyti Pučkorių pažintinį taką. Ir žinoma, kitaip ir negalėjo būti, mus visos kelionės metu lydėjo saulutė ir puiki keliautojų nuotaika.
Susitikome stotelėje “Pučkorių atodanga” su vis dar ten stojančiu vieninteliu 74 autobusu (o rodos pralekiu jų čia nemažai). Kaip bebūtu, norint pasiekti pačią aukščiausią Lietuvos atodangą reikia atlikti nemažai namų darbų norint iki šios vietos nusigauti viešuoju transportu. Gerai, kad Vilniaus senjorės puikiai nusiteikusios, palaukiame ir kitų nespėjusiu bei leidžiamės pažintiniu taku.
Pavilnių regioninis parkas siūlo Pūčkorių pažintiniu taku galite pasirinkti vieną iš trijų maršrutų – 2,8 km, 3,7 km ir 5,3 km ilgio ir pradėti eiti taką galite nuo Belmonto malūno, arba nuo Pūčkorių atodangos viršaus.
Kadangi stotelė stovi atokiau Pučkorių atodangos, savo žygį pradėjome nuo šiek tiek žemiau stotelės esančiu taku vedančiu link vaikų lauko darželio ir mediniais laiptais kylančiu link atodangos Visi takai yra žiediniai, todėl lengva grįžti į tą pačią vietą, kur ir pradėjome. Mes puse tako kilome ir leidomės viršutiniu šlaitu, grįžome upės slėniu, o užbaigėme prie tolimesnės stotelės Pučkoriai, kur yra patogesnis perėjimas per gatvę. Tuo pačiu išvengėme dar vieno kopimo į kalną (jei baigtume ten kur pradėjome) ir papildomai aplankėme saulės laikrodį bei dar turėjusios jėgų – Pučkorių piliakalnį. Bendrai įveikėme apie 4,5 km.
Neskubant, grožintis atsiveriančiais vaizdais, kuriuos galima pamatyti tik medžiams numetus lapus judame į priekį girdėdamos vaikų iš apačioje prie Vilnelės įsikūrusios vaikų lauko stovyklos balsus, aplankydamos kalne išlikusius tarpukario laikotarpio Lenkijos kariuomenės statytus gynybinius įtvirtinimus ir priartėdamos prie pagrindinio tako objekto – atodangos.
Pūčkorių atodanga – aukščiausia Lietuvoje, saugoma valstybės kaip gamtos paminklas, pakerinti ne tik savo dydžiu, bet ir nuo jos nesitveriančia Vilnelės slėnio panorama. Jos aukštis siekia 65,2 m, plotis – 260 m. Atodangoje išsiskiria trys horizontalios šlaito dalys. Labiausiai erozijos veikiama viršutinė, stačiausia atodangos dalis. Vidurinė šlaito dalis iš vagota grioveliais, kuriuos gilina sniego tirpsmo ir lietaus vanduo. Apatinėje, nuožulniausioje atodangos dalyje susikaupę daug nuobirų, joje įsitvirtinę medžiai ir krūmai, kurie stabdo šlaito irimą. Taigi pastaruoju metu atodanga stabilizavosi. Vilnios vanduo jau nepajėgia išplauti apatinėje šlaito dalyje vis didėjančio nuobirų sluoksnio, kuris stabdo atodangos „judėjimą“ ir ji pamažu užželia.
Tolimesnis takas veda Belmonto link, tai mediniais takeliais ar laiptais, tai sumintu miško taku, atverdamas regyklas, raguvas ir palydint keleives šalia tako augančiais ąžuolais galiūnais.
Belmonte darome pertrauką pailsinant kojas ir pasistiprinant kavos puodeliu. Sunkiausia atkarpa įveikta, grįšime Vilnelės vingius atkartojančiu taku pro prezidento namą, buvusią patrankų liejyklą ir Pučkorių dvarą, pasigrožint atsiveriančiu atodangos vaizdu iš apačios. Net sunku patikėti, kad dar visai neseniai mojavome iš viršaus. Jei laipteliai vestų iš apačios į viršų nuo upelio, drįsusių lipti į viršų mūsų tarpe nebūtų.
Pavilnių regioninio parko puslapis apie šio dvaro istoriją rašo: “Puškarnios dvaras gyvavo 14 a., tačiau iki šių dienų išliko tik 18 ir 19 a. pradžios palivarko* pastatų kompleksas, išsidėstęs abipus Vilnios. Iki 18 a. vidurio priklausęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausybės iždui ir buvęs Artilerijos vadovybės žinioje, dvaras su 6 valakais žemės vėliau atiteko lenkų didikams: Zaborovskiui, Loskarevui, Sidorovičiams, Izmailskiams. Puškarnios dvare 19 a. viduryje veikė vienas didžiausių Lietuvoje malūnų. Jis išsiskyrė ne tik savo dydžiu, bet ir puikia apdaila. Mūriniame vieno aukšto pastate (su atskirai stovinčiu aukštu kaminu) 19 a. pabaigoje buvo įkurtas medienos, o vėliau – popieriaus fabrikas. Čia buvo gaminamas kartonas, popierius bei medienos žaliava, kurie buvo tiekiami Kučkuriškių popieriaus fabrikui. 20 a. pradžioje fabrikas plėtėsi – iškilo antrasis pastato aukštas. Deja, užėjo pirmasis pasaulinis karas ir visi jo įrenginiai buvo išgabenti į Vokietiją. Tarpukariu fabriko veikla nebuvo atgaivinta, nes Vilnioje trūko vandens. Po antrojo pasaulinio karo fabrikas virto griuvėsiais.
Palivarko pastatai gana gerai išsilaikę. Dešiniajame Vilnios krante stovi buvusio kumetyno medinis vieno aukšto gyvenamasis namas, šalimais – daržinė, svirnas ir tvartas. Kairiajame upės krante – beveik nepakitęs medinis su mūriniais pamatais gyvenamasis namas, kadaise turėjęs puošnų interjerą.
Dabar Pūčkorių palivarko sodyba (ponų namas, svirnas, kluonas, kumetynas, tvarto ir vandens malūno liekanos) įrašyta į saugotinų kultūros vertybių sąrašą.”
Aplenkę iš kairės puikiai atnaujintą palivarko sodybą, pakylom į pažintinio tako tęsinį vedanti link Pučkorių piliakalnio. Pasitiksliname laiką prie saulės laikrodžio, kuris šiam metų laikui dėl persuktos valandos, neatitinka, bet tikrai sklandžiai veikia vasaros laiku pasišnekučiuodamos traukiame tolyn. Visos sutariame viena tema, Vilnius su savo nuostabia gamta, pažintiniais takais, žaliais parkais ir ledynmečio palikimu, nuostabi vieta gyvenimui. Verta tęsti ekskursijas ir susipažinti su vietomis, kurių net ir išgyvenusios po 30-40 metų Vilniuje dar ne visos yra palankiusios.
Sukaupusios paskutines jėgas, palikusias dalį komandos papėdėje, įkopiame į Pučkorių piliakalnį pasigrožėti paskutiniais šios dienos reginiais.
Pūčkorių piliakalnis – valstybinės reikšmės archeologinis paminklas, vienas iš gausybės Lietuvos piliakalnių. Jis turi seną ir savitą istoriją. Pūčkorių piliakalnis buvo žinomas nuo pirmųjų mūsų eros amžių iki 13-14 a. Šalia piliakalnio 1984 m. tyrinėjimų metu aptikta senovės gyvenvietė, daugiau nei pusės metro storio kultūriniame sluoksnyje neabejotinus buvusio gyvenimo įrodymus.
Pasigrožėjusios vaizdais traukiame į stotelę, kur tas pats vienintelis stojantis 74 autobusas grąžina visas į savo gyvenimus.
Belmonte darome pertrauką pailsinant kojas ir pasistiprinant kavos puodeliu. Sunkiausia atkarpa įveikta, grįšime Vilnelės vingius atkartojančiu taku pro prezidento namą, buvusią patrankų liejyklą ir Pučkorių dvarą, pasigrožint atsiveriančiu atodangos vaizdu iš apačios. Net sunku patikėti, kad dar visai neseniai mojavome iš viršaus. Jei laipteliai vestų iš apačios į viršų nuo upelio, drįsusių lipti į viršų mūsų tarpe nebūtų.
Pavilnių regioninio parko puslapis apie šio dvaro istoriją rašo: “Puškarnios dvaras gyvavo 14 a., tačiau iki šių dienų išliko tik 18 ir 19 a. pradžios palivarko* pastatų kompleksas, išsidėstęs abipus Vilnios. Iki 18 a. vidurio priklausęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausybės iždui ir buvęs Artilerijos vadovybės žinioje, dvaras su 6 valakais žemės vėliau atiteko lenkų didikams: Zaborovskiui, Loskarevui, Sidorovičiams, Izmailskiams. Puškarnios dvare 19 a. viduryje veikė vienas didžiausių Lietuvoje malūnų. Jis išsiskyrė ne tik savo dydžiu, bet ir puikia apdaila. Mūriniame vieno aukšto pastate (su atskirai stovinčiu aukštu kaminu) 19 a. pabaigoje buvo įkurtas medienos, o vėliau – popieriaus fabrikas. Čia buvo gaminamas kartonas, popierius bei medienos žaliava, kurie buvo tiekiami Kučkuriškių popieriaus fabrikui. 20 a. pradžioje fabrikas plėtėsi – iškilo antrasis pastato aukštas. Deja, užėjo pirmasis pasaulinis karas ir visi jo įrenginiai buvo išgabenti į Vokietiją. Tarpukariu fabriko veikla nebuvo atgaivinta, nes Vilnioje trūko vandens. Po antrojo pasaulinio karo fabrikas virto griuvėsiais.
Palivarko pastatai gana gerai išsilaikę. Dešiniajame Vilnios krante stovi buvusio kumetyno medinis vieno aukšto gyvenamasis namas, šalimais – daržinė, svirnas ir tvartas. Kairiajame upės krante – beveik nepakitęs medinis su mūriniais pamatais gyvenamasis namas, kadaise turėjęs puošnų interjerą.
Dabar Pūčkorių palivarko sodyba (ponų namas, svirnas, kluonas, kumetynas, tvarto ir vandens malūno liekanos) įrašyta į saugotinų kultūros vertybių sąrašą.”
Aplenkę iš kairės puikiai atnaujintą palivarko sodybą, pakylom į pažintinio tako tęsinį vedanti link Pučkorių piliakalnio. Pasitiksliname laiką prie saulės laikrodžio, kuris šiam metų laikui dėl persuktos valandos, neatitinka, bet tikrai sklandžiai veikia vasaros laiku pasišnekučiuodamos traukiame tolyn. Visos sutariame viena tema, Vilnius su savo nuostabia gamta, pažintiniais takais, žaliais parkais ir ledynmečio palikimu, nuostabi vieta gyvenimui. Verta tęsti ekskursijas ir susipažinti su vietomis, kurių net ir išgyvenusios po 30-40 metų Vilniuje dar ne visos yra palankiusios.
Sukaupusios paskutines jėgas, palikusias dalį komandos papėdėje, įkopiame į Pučkorių piliakalnį pasigrožėti paskutiniais šios dienos reginiais.
Pūčkorių piliakalnis – valstybinės reikšmės archeologinis paminklas, vienas iš gausybės Lietuvos piliakalnių. Jis turi seną ir savitą istoriją. Pūčkorių piliakalnis buvo žinomas nuo pirmųjų mūsų eros amžių iki 13-14 a. Šalia piliakalnio 1984 m. tyrinėjimų metu aptikta senovės gyvenvietė, daugiau nei pusės metro storio kultūriniame sluoksnyje neabejotinus buvusio gyvenimo įrodymus.
Pasigrožėjusios vaizdais traukiame į stotelę, kur tas pats vienintelis stojantis 74 autobusas grąžina visas į savo gyvenimus.
Rekomendacija:
Nors takas puikiai įrengtas, visgi yra keletas vietų, kur galima pasukti ne ten. Keliaujantiems labai rekomenduoju atsisiųsti skaitmeninio žemėlapio failą iš Pavilnių regioninio parko puslapio http://www.pavilniai-verkiai.lt/vienas-pazintinis-objektas/
